Apie mus

Utenos socialinės globos namai – gilios istorinės praeities globos įstaiga. Žinoma, jog 1781 metais Utenos mieste buvo įsteigta parapijos špitolė ir joje apgyvendinta per dvidešimt benamių senelių ir invalidų, 1853 metais – aštuoni (parapijiečių sąrašas). 1879 05 31 špitolė sudegė. Kur prisiglaudė pavargėliai per miestelio gaisrą sudegus špitolės pastatui – nežinia. 1909 metais prieglauda vėl atkuriama. Šie metai ir laikomi Utenos socialinės globos namų veiklos ištakomis.
Bažnyčios iniciatyva 1920 metais dirbti senelių prieglaudoje pradėjo vienuolės. 1930 metais joje buvo 30 senelių. Prieglaudą išlaikė Švento Vincento Pauliečio draugija ir parapija. 1936 metais pastatas buvo suremontuotas, įsteigta pagalbinis ūkis.
Veiklą apsunkino karas. Reikėjo remti žmones ne tik materialiai, bet ir moraliai.
Antrojo pasaulinio karo metais prieglaudos gyventojai buvo priversti slėptis klebonijos rūsiuose, kiti – Alantos dvare. Po karo žymiai pagausėjo pavargėlių. Prieglauda buvo suvalstybinta, reorganizuota į internatą, kuriame 1961 metais gyveno 50 globotinių. Internatas turėjo pagalbinį ūkį. Iš tuometinio internato, vėliau pervadinto pensionatu, į naujas patalpas 1985 metų pradžioje persikėlė gyventi 210, o po dešimtmečio, pastačius priestatą, dar 50 gyventojų.

Utenos socialinės globos namai

Utenos socialinės globos namai yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios paskirtis yra užtikrinti nesavarankiškų ar iš dalies savarankiškų senyvo amžiaus žmonių ir suaugusių su negalia, kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra, ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą. Globos namuose apgyvendinami senyvo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis, specialusis slaugos ar nuolatinės priežiūros poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis.
Šiuo metu globos namuose gyvena apie 260 senyvo amžiaus ir neįgalių žmonių iš Utenos apskrities ir kitų šalies regionų. Jiems paslaugas teikia socialinio darbo, sveikatos priežiūros ir slaugos, aptarnavimo ir ūkio padaliniuose dirbantys darbuotojai. Dauguma gyventojų gyvena vienviečiuose ir dviviečiuose kambariuose, aprūpintuose pagrindiniais baldais, yra poilsio kambariai. Gyventojų paslaugoms – kirpykla, skalbykla, rekreacijos zonos. Gyventojai maitinami valgykloje, o papildomai gamintis maistą galima skyrių virtuvėlėse patiems. Yra biblioteka, koncertų salė. Atnaujinant globos namų bazę, gyventojams stengiamasi sukurti patogias gyvenimo sąlygas, siekiama, kad juos suptų graži, jauki aplinka. Čia koncertuoja vietos meno mėgėjų bei profesionalūs kolektyvai, vyksta susitikimai su įdomiais žmonėmis. Gyventojams sudarytos galimybės siūti, siuvinėti, megzti, drožinėti, kitaip lavinti įgūdžius.

Daug dėmesio skiriama neįgaliųjų bendravimo įgūdžių atstatymui. Palaikomi ryšiai su giminėmis, kaimynais. Švenčiami gyventojų jubiliejai, rengiami teminiai vakarai, bendrų interesų grupių užsiėmimai. Keičiasi gyventojų poreikiai: šalia buitinių vis svarbesni tampa dvasiniai, komunikaciniai. Nemažai gyventojų savo aktyviu gyvenimo būdu, menine, kūrybine saviraiška rodo pavyzdį kitiems. Pomėgius realizuoti padeda liaudiškos muzikos grupė, giedotojų grupė, literatų sambūris ir jau antrą dešimtmetį leidžiamas laikraštis „Mūsų namai“. Ryšius su miesto, rajono bendruomene stiprina tradicinės Giminių šventės, su „Verdenės“ literatų klubu organizuojami Poezijos rudenėliai, Kaziuko mugė, sulaukianti ir tolimesnių svečių. Gyventojų aktyvumas ugdomas organizuojant išvykas, ekskursijas.

1996 – 2009 metais aktyviai veikė bendras su Olandijos globos institucijomis fondas „Help Utenos pensionatas“. Į Uteną iš Olandijos atkeliavo daug materialinės paramos, keistasi darbuotojų delegacijomis. Už olandų paaukotas lėšas 1997 metais įrengta moderni Šv. Pauliečio koplyčia, kurioje kiekvieną sekmadienį ir per didžiąsias religines šventes aukojamos šventos Mišios.

Švento Vincento Pauliečio koplyčioje

Svarbiausia didelėje šeimynoje – būti kuo arčiau vienas kito. Ypač, kai žmogui priartėja gyvenimo ruduo, būties vakaras. Taigi neformalus mūsų globos namų tikslas yra įteigti kiekvienam gyventojui, kad gyvenimo vakaras su savimi atsineša ir savo žiburį, dažniausiai – labai šviesų.