ĮAMŽINTAS PALIKIMAS – PASAULINEI POEZIJOS DIENAI
Aldutė – puikus nuoširdumo, šviesios sielos, pozityvo pavyzdys. Ji – aktyvi grožinės literatūros skaitytoja, puiki pašnekovė ir nuostabus žmogus. Išgyvenusi sunkų karą ir pokarį, dar visai jaunutė, menanti neramius tremties, partizaninio judėjimo laikus, savo atsiminimuose įamžino širdį veriančius pasakojimus ir partizanų skaitomas jautrias eiles, kurios taip ir liko įrašytos tik jos širdyje. O svajonėse – tikėjimas, šį istorinį poetinį paveldą, perduoti mums visiems. Džiaugiamės šia nuostabia asmenybe, išsaugojusia unikalų palikimą, kurį užrašė socialinio darbo studentė Ieva, atliekanti praktiką mūsų namuose.
Saulėlydį rausvą lydėjo
Užgesdamos akys karių,
Prieš mirtį dar kartą girdėjo,
Ošimą žaliųjų miškų.
Dar vienišas lietuvis prašė
Dauboj užkertėto akmens.
-Atnešk, oi atnešk, lietuvaite
Nors vieną lašelį vandens.
Gelsvųjų kasų nenukirpki,
Širdies neparduok svetimam.
Ir dainas tik laisvėj dainuoki
Laisvosios tėvynės vaikams.
Užmigo jis miško palaukėj,
Jo veidą bučiavo aušra...
Tikrai nebučiavo šviesplaukė
Aukštaičių gražuolė dukra.
Laiškai dar nebaigti rašyti
Ir meilė nebaigta mylėt.
Raudonu krauju aptaškyti
Paliko po žemėm gulėt...
****************************************************
Stingsta vakaro prieblandoj pirštai,
Skamba chorai dangaus angelų.
Didvyriu jis gyveno, o miršta,
O jis miršta mažu drugeliu.
Klaikios sutemos leidžias ant lauko,
O motulė rymoja lange,
Ji nejaučia, kad miršta sūnelis
Tolumoj perverta krūtine.
O vėliau sužinojus motulė,
Gal iš skausmo širdis josios plyš,
Tik supiltas iš žemių kupstelis
Niekad, niekad pas ją nebegrįš...
Tave tėviškės kloniai viliojo,
Dar ateik, dar pažvelk, tu, į juos.
Veltui laukia tavęs mylimoji
Ir kapelio ji tavo nežinos.
Tavo stingstančios lūpos
Taria žodį ,,motule sudie“.
Ir, kiek grožio tas skausmas ištraukė,
Kuris liko sukruvintam veide.
*************************************************
Aukštai jau menulis patekėjo,
Sužibo tūkstančiai žvaigždžių,
O miško keleliu žmogus skubėjo,
Norėjo kuo greičiau iš ten išeit.
Štai, kryžkelė tuojau arti
Ir, kur pasukti jam reikės?
Staiga raketa sužibėjo
Ir trata šūviai iš eilės...
Nuplėšė jie nuo jojo rūbus,
Ant miesto pametė žiauriai,
Kiekviens praeidamas lietuvis
Kalbėjo maldą patyliai.
****************************************************
Neverkit prie kapo narsiųjų brolių:
Kas krito kovoj, tie didvyriai.
Kiekviena kova reikalinga aukų-
Laimingi už laisvę numirę.
Nelaistykit kapo gailiąja rauda,
Bet tęskit pradėtą jų žygį:
Minėtas jų tikslas minės visada
Padėjusį galvą karžygį.
Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą lig galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.
**************************************************
Prie vagono lango lietuvaitė verkė,
Ašaras džiovino viesulas žvarbus.
Tolo paskutinės gimtos žemės pėdos,
Tolo meilus žydras tėviškės dangus.
Ten paliko mielos numylėtos akys,
Ten paliko mielieji gimtieji namai,
Ten paliko giedra vasaros rimtis.
Negirdėsiu liepų tų švelnaus ošimo,
Negirdėt armoškos subatos nakty.
Lietuvaitės dalią taigos, svietos, dildis,
Jienisėjaus bangos ašaras nuplaus.
Be prasmės, be tikslo žuvusi jaunystė
Slinks kiekvieną dieną laisvės laukdama...