Kovo 11-ąjai – jautri prisiminimų valandėlė
Kovo 11-oji daugeliui mūsų – ne tik data kalendoriuje. Tai sava, išgyventa, artima. Tai ir 1988-ųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmieji mitingai, ir sugrąžinta Katedra, Trispalvė, Vytis, „Tautiška giesmė“. Tai Baltijos kelias, tai 1990-ųjų rinkimai, pirmieji tikri, o ne sovietinė fikcija. Tai lemtingosios kovo dienos, kai visa šalis buvo prilipusi prie televizorių ekranų. Tai laisvės ir vilties pavasaris. Kurio nesunaikino nei ekonominė blokada, nei okupantų tankai. Kaip mes ėjome į tą laisvės dieną? Iš kur savyje atsinešėme laisvės geną? Apie tai kalbėjome kartu su Utenos socialinės globos namų direktore Jolanta Paukštiene, kuri sutiko pasidalinti atsiminimais apie savo senelį Grigalių Pupelį – Nepriklausomos Lietuvos karininką, o paskui – Laisvės kovotoją. Kuris, net sunkiai sirgdamas, pasirinko laisvę: įkalintas Rokiškyje, sugebėjo užpulti stribus ir, juos įveikęs, iššokti pro antro aukšto langą. Jis bėgo į laisvę, kol nepakirto okupanto kulkos. Jam tebuvo vos 35-eri... O našlė su keturiais vaikais, tarp kurių buvo ir direktorės mama, ištremti į Sibirą. Tokia laisvės kaina... Ir jos troškimas, perduodamas iš kartos į kartą: iš senelio anūkei ir proanūkiui. Pasakojimas, užgavęs jautriausias stygas. Tai gyvoji, unikali istorija, gyva širdyse. Ir susitikimo dalyviai dalinosi savo patirtimis, savo prisiminimais apie laisvės kovotojus, tremtinius. Kurie išsaugojo ir mums perdavė laisvės geną.
